Kitas dalykas, kuris nustebino – tai, kad visi šie dokumentai yra pildomi naudojantis „Firefox“, ir dargi sulietuvinta! Turint omeny, kad pačiame kompiuteryje sukasi „Windows XP“, manau, būtų buvę gan logiška tikėtis, kad ir naršyklė bus „standartinė“ – IE. Bet matyt visgi Lietuvoje „Firefox“ jau tapo savotišku standartu. Džiugu!

Beje, pastebėjau ir porą dalykų, kurie visoje toje sistemoje yra neoptimizuoti…

Pirmas – tai, kad Policijos infosistemos tinklapiai yra platesni nei tie automobiliuose naudojami monitoriai, tad tuos tinklapius pareigūnams tenka nuolat stumdyti kairėn–dešinėn. Taip ir norėjosi pasiūlyti paspausti Ctrl ir minusą, kad pasikeistų tinklapio mastelis. Tik įtariu, kad tada šriftas taptų sunkiai įskaitomas…

Antras dalykas – tai, kad pareigūnai nemoka įvesti skaitmenų. Kadangi jų turima klaviatūra neturi skaitmenų srities, tai kaskart, norėdami įvesti skaitmenis, jie persijungia į amerikinį išdėstymą, o juos įvedę, persijungia atgal į lietuvišką. Akivaizdu, kad niekas jiems nepasakė apie trečiąjį lygį klaviatūroje… Gaila – galėtų gerokai sutaupyti laiko.

Trečias – norėdamas surašyti šabloninį protokolą, policininkas šabloninio teksto ieško… „Word“ faile! Tuo tarpu nepamirškime, kad pats pildymas vyksta naršyklėje. Ir kam to reikia?.. Ar ne būtų žymiai patogiau, jei šabloninį tekstą galima būtų mikliai išsirinkti pačioje informacinėje sistemoje?

Na ir galiausiai – nežinau, kodėl, bet visa ta procedūra man užtruko turbūt kokį pusvalandį. Turint omeny, kad buvau geranoriškas ir dėl nieko nesiginčijau, manau, jog ji galėtų užtrukti bent dvigubai trumpiau…

Bet džiaugiuosi – Vistleris yra gražus miestelis su ne ką mažiau gražiu kraštovaizdžiu.

Atvykęs į viešbutį, gavau konfos marškinėlius su pabaisiukais (juos galima buvo rinktis iš dešimties variantų). Nežinau, kas tuos pabaisiukus sugalvojo ir kaip motyvavo, bet bent jau man labai patiko.

Vakare buvo sutiktuvių balius atvirame ore viešbučio terasoje. Beje, oras lauke tiesiog nuostabus. Prisibendravau su kolegomis moziliečiais. Jeigu galva dar veiktų, gal parašyčiau ir daugiau ko, bet dabar… tiesiog nebegaliu. Labanakt!

Tiesa, nuotraukos kol kas yra čia. Užpernykštės irgi ten pat, galit pasidairyti…

While gaining that experience, I’ve noticed some patterns and practices that the developers often apply without realizing how harmful their use can be to the localization quality of the end product. In fact, I suspect that pretty often those practices are being thought of as helpful, and not harming… Until it’s a little too late: code has been written and tested, and rewriting it would cost lots of both time and money.

That’s why I’m writing this post: I hope that at least those developers who will read this before starting a new product, will be able to avoid headaches later in the process, when actual localization begins. Basically, main rule is simple: do not assume. Don’t assume English sentence structure, do not assume that every language only has only one plural form, don’t assume every culture uses same date and number formats… However, these phrases alone look quite vague, so let me expand them a little.

Rule #1: Don’t produce localized strings by concatenating. While you may think that this is a good idea, it’s often not. Here’s an example: a few days ago I came upon a translatable string with only one word:

ago

A few lines above this was another translatable string:

hours

The author of the software in question expected that they can simply concatenate the number of hours, word “hours” (or “minutes” or “seconds”) and word “ago” to produce a string. Well, indeed they could – for English. But for Lithuanian it didn’t make much sense. If produced similarly following Lithuanian rules, the English sentence would become “ago 5 hours”… not something you would expect, is it? By the way, this rule should apply to any concatenation whatsoever, even if it’s just a space or colon.

A much better solution would have been to make a translatable string like this:

%d hours ago

Note: there may be cases when you will have no other choice but to concatenate. Just make sure to make everything as flexible as possible in those cases.

Rule #2: Don’t re-use same translated strings in different contexts. This rule is actually related to previous one, but a bit broader. What looks good as a menu item may not look as good when used for a window title. Of course, having to translate only one occurrence of a string instead of 20 may look optimal, but only until you actually find yourself having to translate different instances differently. To make things really optimal, you, the developer, may have to learn to balance what to reuse and what not to (in other words, how to define which contexts are the same and which aren’t). In fact, I just realized I can’t give any definite advice regarding this except perhaps to consult your localizers about what may or may not be a problem.

Rule #3: Implement (and use!) an ability to add comments to translatable strings. Not all strings are self-explanatory. It will be much easier if the localizer will know where and/or how each particular string is being used, especially when it’s non-obvious.

Rule #4: Don’t assume there’s only one plural form of a word. While true for English, it’s a wrong assumption for many other languages. Keep that in mind whenever possible.

Rule #5: Don’t assume same date and number formats and measurements as English. That’s obvious, but still worth mentioning. Probably the easiest way to avoid this problem is to employ respective formatting features of the underlying platform your product runs on.

Rule #6: If your product has images that contain text, these images should also be localizable. While this rule doesn’t apply to product logos, it shouldn’t be forgotten: you do want stuff like that fancy Download button localized. Digging further, it’s sometimes suggested that even simplest icons may need localization in order to carry their intended meaning.

Rule #7: Whenever possible, leave enough space for the strings to grow. English labels and sentences are often much shorter than those in other languages. Keep that in mind when designing your user interface. Note: it’s not always hard. Some platforms can take care about this issue themselves, and you just have to check if everything is fine in translated interface. Similarly, if your platform allows localizing not just texts, but full dialogs, this issue is probably irrelevant to you.

Rule #8: Use Unicode. Everywhere where non-ASCII characters can occur. In fact, this rule is so obvious I wasn’t even going to mention it.

And finally, the Last Rule: Don’t reinvent the wheel. If there is a good localization framework that you can use in your project, use it. While such frameworks can not prevent you from making mistakes, they reduce the chances of doing so. One example of such framework is GNU gettext. While not totally perfect, it has really solid feature base, and its license (LGPL) is quite flexible.

Actually, the last rule could’ve been the first one, but I was afraid you wouldn’t continue reading…

Basically, that’s it! Though I won’t be surprised if I missed something in my list, so feel free to comment and suggest additions. Furthermore, you can find additional inspiration by reading chapter 6 of this book.

Tik pirma pristatysiu savo kompą: „Pentium 4“ 2,40 GHz procesorius, 1GB darbinės atminties, „ATI Radeon 9200“ vaizdo plokštė, prie kurios VGA jungties prijungtas 17 colių LCD monitorius. Vienu žodžiu, daiktas tikrai nėra naujas, bet man jo galingumų visiškai pakanka, tad jeigu ką artimiausiu metu jame ir keisiu, tai nebent darbinės atminties kiekį.

O dabar situacija: ketvirtadienio vakarą grįžęs iš darbo, pradėjau atnaujinimą iš „Ubuntu 9.04“, viską darydamas pagal čia pateiktas instrukcijas. Tiesa, antro – ketvirto žingsnių neprireikė, nes atnaujinimų programa apie naująją Ubuntu versiją man pranešė iškart, ją paleidus. Visas atnaujinimas gražiai suėjo, tada dar rankomis sudėjau GRUB 2 ir perkroviau kompą. Ir…

Ne, GRUB 2 man nieko nesugadino. Mano problema yra žymiai aukštesniame lygmenyje. O problema tokia, kad prisijungęs prie pasikrovusios sistemos, ten, kur turėtų būti mano darbalaukio ženkliukai ir jų fone esanti katė, pamačiau tik vienspalvį foną. Na, pamaniau, gal čia šiaip kažkas nesuveikė, persiloginsiu. Ir štai, atsijungdamas, sekundės dalį pamatau katę. Prisijungiu vėl. Rezultatas tas pats – vienspalvis tamsus fonas. Nukeliauju į išvaizdos nuostatas ir kažkokiu mistiniu būdu sugalvoju išjungti vaizdo efektus. Ir štai tada pamatau savo desktopą!

Na, galvoju, aišku, keista, bet nelabai man tie efektai ir reikalingi. Visgi nueinu į nuosavybinių tvarkyklių valdymo programėlę. Ji man pareiškia, kad pas mane jokios nuosavybinės tvarkyklės nenaudojamos, tad sąrašiukas joje tuščias. Tiesa, nesupratau, ar ji nepatikrina, kokios tvarkyklės man tiktų, ar tiesiog mano vaizdui niekas netinka ignoruoja vaizdo tvarkykles (o kaipgi xorg-driver-fglrx?), tačiau man ji nieko net nepasiūlo įdiegti. Taigi, panašu, jog mano atveju ši programa yra visiškai bevertis disko vietos švaistymas.

Na, tiek to. Galvoju, reikia gi prisijungti iš naujo, patikrinti, ar viskas veikia.

Atsijungiu. Pasirenku „Rimas Kudelis“, įvedu slaptažodį, laukiu. Ir ką jūs manote? Ogi patenku atgal į prisijungimo langą! Bet ne dėl to, kad slaptažodis blogas, o dėl to, kad kažkas GNOME sesijoj nesuveikia. Tiksliau sakant, panašu, jog ji tiesiog nulūžta. Ot smagumėlis, ką? Būdamas eilinis naudotojas, „Ubuntu“ daugmaž dabar išmesčiau iš savo kompo su trenksmu. Vis dėlto, kadangi dar neužmiršau, kaip atrodo terminalas (kur jau čia užmirši, tokią „nuostabią“ OS naudodamas?), aš rankutėmis susidėjau xorg-driver-fglrx paketą. Valio, pagaliau galiu prisiloginti! Kita vertus, keista, kad man neleidžiama įsijungti efektų. Ne ką mažiau keista ir tai, kad šios tvarkyklės ir toliau atkakliai nerodo anksčiau minėtoji mano disko resursus švaistanti programa. O dar – liūdna tai, kad su šiomis tvarkyklėmis, perjungiant langus ar darbalaukius, viskas perpaišoma taip lėtai, kad nors nusišauk…

Trumpai tariant… Jei kompiuteriu, kuriame visa tai vyksta, aš naudočiausi nuolat, „Ubuntu“ iš jo turbūt jau seniai būtų išmesta. Arba sėdėčiau su LTS versijomis ir atnaujinčiau jas tik kas dvejus metus ir tik praėjus geriems porai mėnesių po naujos versijos išleidimo. Nes šiaip, kai po kiekvieno atnaujinimo mano smegenų vingiais ima tekėti necenzūrinių žodžių srautai ir tenka kažką taisyti, man kaskart kyla gan pagrįstas noras šveisti tą „Ubuntu“ velniop.

Dabar galiu prisipažinti – tikiuosi, jog skambus šio įrašo pavadinimas pritrauks daugiau skaitytojų.

Taigi, o šiandien, versdamas „Creative Commons“ paieškos sistemą, aptikau pagal CC licenciją platinamą „O’Reilly“ išleistą knygą, pavadintą „The Art of Community“. Knygos autorius – Jono Bacon, apie kurį iki šiol nieko nebuvau girdėjęs, tačiau pasirodo, tai yra žmogus, ant kurio pečių, tam tikra prasme, laikosi visa pasaulinė „Ubuntu“ bendruomenė. Taigi, manau, jog skaitalas tikrai bus vertingas ir tikiuosi rasti laiko jam perskaityti (tarp visų „Lost“ serijų nuo pat pradžios žiūrėjimo ). Galbūt tai padarius, pagaliau pavyks atgaivinti tokias vos bekrutančias bendruomenes, kaip lietuvių AK (ir ne tik) lokalizuojų komanda bei suburti tokias bendruomenes, kaip „Mozillos“ programų ar „OpenOffice“ naudotojai. Be to, ir AKL‘ui kažkokia bendruomenės vadyba nepakenktų, nes aktyvius šios organizacijos narius turbūt galima būtų ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti…

Šiandien paleidome firefox.lt!

Priešingai, nei gali pasirodyti iš adreso, ši svetainė nėra skirta vien „Firefox“ naršyklei. Tai – naujasis lietuviškos „Mozillos“ bendruomenės, kuri, tikiuosi, su laiku atsiras, veidas. Jokių „gudrių“ galimybių svetainėje kol kas nėra, bet pasiūlymus, o ypač pagalbą, priimu (kaip visada). Va, Mantvydas jau pasiryžo užsiimti šitos svetainės „businessmarketingu“. Nežinau, ką tai reiškia ir kas iš to išeis, bet pažiūrėsim, gal bus smagu…

As a side note, galiu pasidalinti savo pastarųjų metų įvykiais: buvau Briuselyje FOSDEM’e, išėjau iš darbo VU (bet dar vis nebaigiau svetainės migravimo į „Joomlą“), tada įsidarbinau LMTA, o prieš kelias dienas grįžau iš kelionės su Rasa ir draugais į Berlyną pas Aidą (su tarpiniais punktais Lenkijoje). A, ir dar – pagaliau baigiau bakalaurą!

Tiek. Iki kitų metų, „tipo“…

4:30 ryte leidžiuosi liftu kartu su dar kažkuo. Grąžinu kambario raktą, nueinu prie autobuso, vairuotojas pastato mano kelioninį krepšį greta kitų. Įlipu autobusan ir kiek nustembu: kai važiavome iš Vankuverio į Vistlerį, autobuse mūsų buvo gal kokie dešimt. Dabar gi jame tebuvo likę kelios laisvos vietos. Visi atrodo juokingai apsimiegoję. Na, aš nebūčiau aš, jei nepasinaudočiau proga atkreipti į save dėmesio, taigi garsiai su visais pasisveikinu ir pasiteirauju, kaip jie laikosi. Šiaip turbūt dėmesiui atkreipti būtų pakakę jau vien Aido man padovanotų „Google“ marškinėlių su užrašu „I’m feeling lucky“ ant nugaros… Kai kurie žmonės buvo nustebę, kad aš spėjau pamiegoti. Pasirodo, tarp mūsų buvo ir tokių, kurie net prigulti nespėjo (bet užtat prasibastė naktį po kabokus ). Kelionė į Vankuverį truko šešias su puse valandas (buvome įspėti, kad truks iki aštuonių). Nuo lango mane skyrė vienas iš Italijos komandos narių, tad kalnų nuotraukos gavosi neypač kokybiškos, nors aišku geriau tokios, negu nieko. Pakeliui spėjau pamatyti ir juodąjį meškiuką (o gal jau ir visą mešką, nežinau), kuris kažką veikė kelio pakrašty, bet pabėgo į krūmus, priartėjus autobusui, keletą miestelių, daug mašinų, daug kemperių…

Apie vienuoliktą buvome oro uoste. Kadangi mano (ir kelių kitų kolegų) lėktuvas turėjo skristi gerokai po pietų (be penkiolikos septynios), susiruošėme nuvažiuoti į miestą. Saugykloje palikome savo lagaminus, aš nufotkinau spaudos kioskelį su labai įdomiomis sportinėmis temomis, tada išėjome ieškoti taksi. Nors iš pradžių ketinome važiuoti ar ne septyniese, galiausiai gavosi, kad likome trise ar keturiese. Iki taksi mus palydėjęs portugalas pasiūlė vaizdingą maršrutą, kuriuo reikėtų paprašyti taksisto, kad mus pravežtų, bei pasakė, kur galėtume pasivaikščioti. Taigi, sėdome ir išvažiavome. Taksistas pasirodė besąs visai malonus vyrukas – sustodavo, pamatęs, kad norime kažką nufotografuoti ir pan. Beje, oras buvo poprastis – apsiniaukę, lijo. Kai pagaliau mus atvežė į Vankuverio senamiestį (vadinamą „Gastown“), išėjome po jį pasivaikščioti. Na, gražių ir „senamiestiškų“ gatvių man jame nepasirodė labai daug, bet užtat visi užsukom į suvenyrų parduotuvėlę, kurioje nupirkau didžiąją dalį parsivežtų į Vilnių lauktuvių. Kiek pasivaikščioję, užsukome išgerti kavos bei užkąsti į nedidelę kavinukę, o paskui – pasidairyti į Kanados eskimų meno galeriją–parduotuvę, kurioje dirbo labai malonus ir iškalbingas pardavėjas, atsakęs į visus mums iškilusius klausimus. Smagu, kai matai, kad žmogus tikrai išmano, apie ką kalba. Viena pagrindinių Vankuverio senamiesčio įžymybių – garinis laikrodis. Kadangi iš galerijos išėjome lygiai ketvirtą, gavome pasiklausyti to laikrodžio švilpukų atliekamos melodijos (todėl jo ir nuotraukų tiek daug). Vėliau, jau kiek skubėdami, susiradome taksi,kuris mus nuvežė atgal iki oro uosto. Nepigus tas pasivažinėjimas gavosi – vien man berods 20 dolerių kainavo, ir dar likau kitam lokalizuotojui alaus bokalą skolingas.

Oro uoste pasidžiaugiau, kad skrendu ne „Lufthansa“, o KLM reisu ir kad neteks laukti belekiek, kol atidėtas skrydis visgi įvyks (žymiai anksčiau už mane iš viešbučio išvažiavusiai lenkų komandai būtent taip ir nutiko). Lėktuve, deja, nebesėdėjau prie lango (beje, tai buvo kiek keista, nes man rezervuota vieta buvo būtent prie lango). Pakeliui spėjau per nešiojamąjį pažiūrėti „Poliarinio rato įsimylėjelius“ (patiko), pabendrauti su savo kaimynais – simpatiška šviesiaplauke bei dėstytoju, skaniai pavalgyti…

Amsterdame buvau jau šeštadienį popiet (dėl laiko zonų skirtumo laikas skrydyje iš Europos tekėjo lėčiau, o skrydyje į Europą – greičiau, nei įprasta). Atsisveikinęs su dviem suomiais,su kuriais norėjome dar išlenkti alaus, nučiuožiau pirkti sau metro dvipusio bilieto iki miesto senamiesčio ir atgal. Šioje vietoje teko kiek užstrigti – pasirodo, pirkdamas Vankuveryje suvenyrus, kortelėje nepalikau nė šešis su puse euro atitinkančios sumos. Kai tai supratau, ėmiau ieškotis nemokamo bevielio interneto, tačiau veltui. Galiausiai teko skambinti Rasai ir diktuoti jai savo el. bankininkystės kodus, kad ji pervestų už mane šiek tiek pinigų iš vienos mano kortelės į kitą. Palaukęs dar keliolika minučių, nusipirkau bilietą ir išlėkiau į senamiestį. O ten…

O ten vyko gėjų paradas! Jame vos nenusipirkau rožinio diržo. Šiaip, man patiko. Įsivaizduokite: vandens kanalu plaukia laivų virtinė. Kiekviename sava muzika, savas stilius. Viename visi juodi, kitame – balti, trečiame – oranžiniai arba rožiniai; laive, išdažytame vaivorykštės spalvomis, visi dėvėjo įvairių spalvų ryškius marškinėlius. Labiausiai man patiko obuolių sidrą reklamavęs laivas, nes turėjo ne tik gyvą didžėjų, bet ir gyvą saksofonistą bei netgi vokalistę!

Dar Amsterdame pagaliau (t.y., iš antro karto) turėjau galimybę užlipti į bokštą ir pafotografuoti miestą iš aukštai. Gaila, neturėjau teleobjektyvo (ar kaip jis vadinasi), tad kai kurios nuotraukos per smulkios. Bet tai vis tiek žymiai geriau, nei jei būčiau „padirbėjęs“ kokia nors muiline. Bokšte man patiko. Tiksliau, patiko tai, ką pamačiau iš jo. Amsterdamo senamiestis man pasirodė labai gražus. Veikiausiai tiesiog dėl to, kad jis nepanašus į Vilnių, bet vis tiek. Kiekvienas namas jame buvo kitoks, neįprastas mano akiai.

Beje, šį kartą jau sąmoningai nepirkau bilietukų į keltus, o ėjau per senamiestį pėsčias. Smagu mokėti orientuotis pagal žemėlapius! Grįždamas, dar kartą „nutraukiau“ karališkuosius rūmus (tą savaitgalį tinklinio aikštelė jau buvo pašalinta), o taip pat sutikau labai nebailų varnėną, kurį pavyko nufotografuoti iš kokių trisdešimties centrimetrų atstumo.

Beje, gal kas pasakys, kaip vadinasi šis nerealus muzikos instrumentas? Juo grojančiam vyrukui įmečiau turbūt net du ar tris eurus, nes muzika buvo tiesiog fantastiška.

Namo skridau lėktuvu Saab 2000. Nelabai sužavėjo, bet tiek to…

Taigi, ketvirtadienis, liepos trisdešimt pirmoji (ech, o vasara jau tuoj baigsis ).

Nėra elektros. Maudausi, įjungęs savo nešiojamąjį ir išjungęs jame bet kokius automatinius su energijos taupymu susijusius veiksmus. Pasirodo, kai tamsu, galiu išsimaudyti per penkias minutes.

Lekiu pusryčiauti, paskui – pirmoji „sesija“. Rašau kabutėse, nes tai tebuvo planinis „Mozilla“ lokalizuotojų susitikimas ir susipažinimas. Taigi, vidutinio dydžio tvankioje (nes kondicionieriai neveikė, o langai panašu, kad neatsidarinėjo) auditorijoje kiekvienas trumpai pristatėme save kitiems – kas esame, kuo užsiimame „Mozilla“ projekte bei gyvenime. Be vertėjų susipažinime dalyvavo ir dar keli žmonės – tie, kurie rūpinasi, kad mes galėtume tiesiog versti bei kurie yra mūsų ryšys su projektu. Po susipažinimo visi išėjome į kiemą, kur Tristan Nitot,„Mozilla Europe“ prezidentas norėjo mus nusifotografuoti. Visiems buvo labai linksma, kai, jam pasisiūlius padaryti nuotraukas ir mūsų fotoaparatais, ant grindinio jų išsirikiavo gal 15.

Antrai diskusijai persikėlėme į lauką, nes viduje buvo per daug tvanku ir beprasmiška sėdėti (projektoriai vis tiek neveikė). Diskusijos tema – „Problemos, su kuriomis susiduria nedidelės vertėjų komandos“ – mane sudomino, nes aš save laikau nedidele komanda. Hm, tačiau pati diskusija pasirodė kiek kitokio pobūdžio. Bent jau man labiausiai įsiminė temą pristatinėjusio kurdų lokalizuotojų koordinatoriaus piktinimasis kiek per daug biurokratine tvarka „Mozilla“ projekte. Iš dalies galėčiau jam pritarti. Kita vertus, viena iš jo konkrečiai paminėtų problemų pasirodė besanti absoliučiai išimtiniu atveju būtent jo kuruojamai lokalei. Jei kam įdomu, tai tos problemos esmė buvo, kad grynai dėl „Google“ neveiksnumo oficialus „Firefox“ leidimas kurdų kalba vėlavo gerus porą mėnesių. Aš irgi dėl to pykčiau… Šiaip ar taip, mano nuomone, žodis „nedidelės“ buvo visai nereikalingas tos diskusijos pavadinime.

Toliau – pietūs. Beje, jau paskutiniai konferencijoje. Po jų vyko diskusija apie lokalizavimo testavimo įrankius, jų privalumus, trūkumus… Kadangi praėjo jau beveik mėnuo, tai nelabai ką iš tos diskusijos pamenu. Vaje… Kita vertus, man tai nebuvo labai aktuali tema, nes aš visas projekto programas vim’u naudodamasis verčiu. Tačiau visgi akiratį kažkiek praplėčiau – supratau, kad kai kurios tų įrankių savybės tikrai man praverstų.

Tada nusprendžiau pasidaryti iš esmės pirmą per tris dienas pertrauką sesijų metu. Vieną valandą tiesiog prabimbinėjau šen bei ten. Nors šiaip mielai būčiau nuėjęs į sesiją, skirtą „Firebug“ ir „Chromebug“ plėtiniams. Bet matyt užsišnekėjau su kažkuo…

Toliau – paskutinė sesija, kurioje dalyvavau. Ji vadinosi „L10n Community Development“. Šitai man buvo įdomu. Gandalf’as pristatė „Mozilla“ planus palengvinti vietinių „Mozilla“ bendruomenių steigimą, siūlant iš anksto atitinkamai paruoštų programų portalams kurti paketus. Tokio paketo pavyzdys galėtų būti komplektas, kurį sudaro TVS bei forumų sistema. Abi programos būtų pateikiamos su specialiai „Mozilla“ svetainėms parengtais šablonais bei numatytomis nuostatomis. Dar sužinojau, kad Lietuvoje „Firefox“ naudotojai sudaro bene ketvirtį internautų. Neblogas rodiklis, mano nuomone. Dar eilinį kartą draugiškai papavydėjau lenkams, kad jie sugebėjo suburti tokią bendruomenę, kurios tikrai verta pavydėti.

Pačią paskutinę valandą vykusios sesijos manęs nesudomino, tad jų laiką vėl kažkur išeikvojau. Vėliau buvo atsisveikinimo vakarėlis/vakarienė. Maistas joje buvo skanus, eilinį kartą gailėjausi, kad greitai persivalgiau… Pats vakarėlis buvo smagus, išskyrus vieną dalyką – muziką. Grupė, „išplaukusi“ tarytum iš filmuose matytų mokyklos baigimo vakarėlių, įvaizdžiu kažkuo panaši į Ostiną Pauersą, grojanti muziką, kurios neklausau, manęs gal dar neerzintų. Tačiau mane labai erzino tai, kad šis ansamblis grojo gerokai per garsiai ir trukdė bendrauti net su šalia sėdinčiais žmonėmis. Taigi, kai pasijutau persivalgęs ir prastai girdimas, tiesiog grįžau į viešbutį. O kadangi paryčiais turėjau iškeliauti, susikroviau daiktus ir nuėjau miegoti.

Moziliečiai eina į dušą laptopų šviesoje. Reikės ir man pabandyti.