Bet džiaugiuosi – Vistleris yra gražus miestelis su ne ką mažiau gražiu kraštovaizdžiu.

Atvykęs į viešbutį, gavau konfos marškinėlius su pabaisiukais (juos galima buvo rinktis iš dešimties variantų). Nežinau, kas tuos pabaisiukus sugalvojo ir kaip motyvavo, bet bent jau man labai patiko.

Vakare buvo sutiktuvių balius atvirame ore viešbučio terasoje. Beje, oras lauke tiesiog nuostabus. Prisibendravau su kolegomis moziliečiais. Jeigu galva dar veiktų, gal parašyčiau ir daugiau ko, bet dabar… tiesiog nebegaliu. Labanakt!

Tiesa, nuotraukos kol kas yra čia. Užpernykštės irgi ten pat, galit pasidairyti…

While gaining that experience, I’ve noticed some patterns and practices that the developers often apply without realizing how harmful their use can be to the localization quality of the end product. In fact, I suspect that pretty often those practices are being thought of as helpful, and not harming… Until it’s a little too late: code has been written and tested, and rewriting it would cost lots of both time and money.

That’s why I’m writing this post: I hope that at least those developers who will read this before starting a new product, will be able to avoid headaches later in the process, when actual localization begins. Basically, main rule is simple: do not assume. Don’t assume English sentence structure, do not assume that every language only has only one plural form, don’t assume every culture uses same date and number formats… However, these phrases alone look quite vague, so let me expand them a little.

Rule #1: Don’t produce localized strings by concatenating. While you may think that this is a good idea, it’s often not. Here’s an example: a few days ago I came upon a translatable string with only one word:

ago

A few lines above this was another translatable string:

hours

The author of the software in question expected that they can simply concatenate the number of hours, word „hours“ (or „minutes“ or „seconds“) and word „ago“ to produce a string. Well, indeed they could – for English. But for Lithuanian it didn’t make much sense. If produced similarly following Lithuanian rules, the English sentence would become „ago 5 hours“… not something you would expect, is it? By the way, this rule should apply to any concatenation whatsoever, even if it’s just a space or colon.

A much better solution would have been to make a translatable string like this:

%d hours ago

Note: there may be cases when you will have no other choice but to concatenate. Just make sure to make everything as flexible as possible in those cases.

Rule #2: Don’t re-use same translated strings in different contexts. This rule is actually related to previous one, but a bit broader. What looks good as a menu item may not look as good when used for a window title. Of course, having to translate only one occurrence of a string instead of 20 may look optimal, but only until you actually find yourself having to translate different instances differently. To make things really optimal, you, the developer, may have to learn to balance what to reuse and what not to (in other words, how to define which contexts are the same and which aren’t). In fact, I just realized I can’t give any definite advice regarding this except perhaps to consult your localizers about what may or may not be a problem.

Rule #3: Implement (and use!) an ability to add comments to translatable strings. Not all strings are self-explanatory. It will be much easier if the localizer will know where and/or how each particular string is being used, especially when it’s non-obvious.

Rule #4: Don’t assume there’s only one plural form of a word. While true for English, it’s a wrong assumption for many other languages. Keep that in mind whenever possible.

Rule #5: Don’t assume same date and number formats and measurements as English. That’s obvious, but still worth mentioning. Probably the easiest way to avoid this problem is to employ respective formatting features of the underlying platform your product runs on.

Rule #6: If your product has images that contain text, these images should also be localizable. While this rule doesn’t apply to product logos, it shouldn’t be forgotten: you do want stuff like that fancy Download button localized. Digging further, it’s sometimes suggested that even simplest icons may need localization in order to carry their intended meaning.

Rule #7: Whenever possible, leave enough space for the strings to grow. English labels and sentences are often much shorter than those in other languages. Keep that in mind when designing your user interface. Note: it’s not always hard. Some platforms can take care about this issue themselves, and you just have to check if everything is fine in translated interface. Similarly, if your platform allows localizing not just texts, but full dialogs, this issue is probably irrelevant to you.

Rule #8: Use Unicode. Everywhere where non-ASCII characters can occur. In fact, this rule is so obvious I wasn’t even going to mention it.

And finally, the Last Rule: Don’t reinvent the wheel. If there is a good localization framework that you can use in your project, use it. While such frameworks can not prevent you from making mistakes, they reduce the chances of doing so. One example of such framework is GNU gettext. While not totally perfect, it has really solid feature base, and its license (LGPL) is quite flexible.

Actually, the last rule could’ve been the first one, but I was afraid you wouldn’t continue reading…

Basically, that’s it! Though I won’t be surprised if I missed something in my list, so feel free to comment and suggest additions. Furthermore, you can find additional inspiration by reading chapter 6 of this book.

Dabar galiu prisipažinti – tikiuosi, jog skambus šio įrašo pavadinimas pritrauks daugiau skaitytojų.

Taigi, o šiandien, versdamas „Creative Commons“ paieškos sistemą, aptikau pagal CC licenciją platinamą „O’Reilly“ išleistą knygą, pavadintą „The Art of Community“. Knygos autorius – Jono Bacon, apie kurį iki šiol nieko nebuvau girdėjęs, tačiau pasirodo, tai yra žmogus, ant kurio pečių, tam tikra prasme, laikosi visa pasaulinė „Ubuntu“ bendruomenė. Taigi, manau, jog skaitalas tikrai bus vertingas ir tikiuosi rasti laiko jam perskaityti (tarp visų „Lost“ serijų nuo pat pradžios žiūrėjimo ). Galbūt tai padarius, pagaliau pavyks atgaivinti tokias vos bekrutančias bendruomenes, kaip lietuvių AK (ir ne tik) lokalizuojų komanda bei suburti tokias bendruomenes, kaip „Mozillos“ programų ar „OpenOffice“ naudotojai. Be to, ir AKL‘ui kažkokia bendruomenės vadyba nepakenktų, nes aktyvius šios organizacijos narius turbūt galima būtų ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti…

Taigi, ketvirtadienis, liepos trisdešimt pirmoji (ech, o vasara jau tuoj baigsis ).

Nėra elektros. Maudausi, įjungęs savo nešiojamąjį ir išjungęs jame bet kokius automatinius su energijos taupymu susijusius veiksmus. Pasirodo, kai tamsu, galiu išsimaudyti per penkias minutes.

Lekiu pusryčiauti, paskui – pirmoji „sesija“. Rašau kabutėse, nes tai tebuvo planinis „Mozilla“ lokalizuotojų susitikimas ir susipažinimas. Taigi, vidutinio dydžio tvankioje (nes kondicionieriai neveikė, o langai panašu, kad neatsidarinėjo) auditorijoje kiekvienas trumpai pristatėme save kitiems – kas esame, kuo užsiimame „Mozilla“ projekte bei gyvenime. Be vertėjų susipažinime dalyvavo ir dar keli žmonės – tie, kurie rūpinasi, kad mes galėtume tiesiog versti bei kurie yra mūsų ryšys su projektu. Po susipažinimo visi išėjome į kiemą, kur Tristan Nitot,„Mozilla Europe“ prezidentas norėjo mus nusifotografuoti. Visiems buvo labai linksma, kai, jam pasisiūlius padaryti nuotraukas ir mūsų fotoaparatais, ant grindinio jų išsirikiavo gal 15.

Antrai diskusijai persikėlėme į lauką, nes viduje buvo per daug tvanku ir beprasmiška sėdėti (projektoriai vis tiek neveikė). Diskusijos tema – „Problemos, su kuriomis susiduria nedidelės vertėjų komandos“ – mane sudomino, nes aš save laikau nedidele komanda. Hm, tačiau pati diskusija pasirodė kiek kitokio pobūdžio. Bent jau man labiausiai įsiminė temą pristatinėjusio kurdų lokalizuotojų koordinatoriaus piktinimasis kiek per daug biurokratine tvarka „Mozilla“ projekte. Iš dalies galėčiau jam pritarti. Kita vertus, viena iš jo konkrečiai paminėtų problemų pasirodė besanti absoliučiai išimtiniu atveju būtent jo kuruojamai lokalei. Jei kam įdomu, tai tos problemos esmė buvo, kad grynai dėl „Google“ neveiksnumo oficialus „Firefox“ leidimas kurdų kalba vėlavo gerus porą mėnesių. Aš irgi dėl to pykčiau… Šiaip ar taip, mano nuomone, žodis „nedidelės“ buvo visai nereikalingas tos diskusijos pavadinime.

Toliau – pietūs. Beje, jau paskutiniai konferencijoje. Po jų vyko diskusija apie lokalizavimo testavimo įrankius, jų privalumus, trūkumus… Kadangi praėjo jau beveik mėnuo, tai nelabai ką iš tos diskusijos pamenu. Vaje… Kita vertus, man tai nebuvo labai aktuali tema, nes aš visas projekto programas vim’u naudodamasis verčiu. Tačiau visgi akiratį kažkiek praplėčiau – supratau, kad kai kurios tų įrankių savybės tikrai man praverstų.

Tada nusprendžiau pasidaryti iš esmės pirmą per tris dienas pertrauką sesijų metu. Vieną valandą tiesiog prabimbinėjau šen bei ten. Nors šiaip mielai būčiau nuėjęs į sesiją, skirtą „Firebug“ ir „Chromebug“ plėtiniams. Bet matyt užsišnekėjau su kažkuo…

Toliau – paskutinė sesija, kurioje dalyvavau. Ji vadinosi „L10n Community Development“. Šitai man buvo įdomu. Gandalf’as pristatė „Mozilla“ planus palengvinti vietinių „Mozilla“ bendruomenių steigimą, siūlant iš anksto atitinkamai paruoštų programų portalams kurti paketus. Tokio paketo pavyzdys galėtų būti komplektas, kurį sudaro TVS bei forumų sistema. Abi programos būtų pateikiamos su specialiai „Mozilla“ svetainėms parengtais šablonais bei numatytomis nuostatomis. Dar sužinojau, kad Lietuvoje „Firefox“ naudotojai sudaro bene ketvirtį internautų. Neblogas rodiklis, mano nuomone. Dar eilinį kartą draugiškai papavydėjau lenkams, kad jie sugebėjo suburti tokią bendruomenę, kurios tikrai verta pavydėti.

Pačią paskutinę valandą vykusios sesijos manęs nesudomino, tad jų laiką vėl kažkur išeikvojau. Vėliau buvo atsisveikinimo vakarėlis/vakarienė. Maistas joje buvo skanus, eilinį kartą gailėjausi, kad greitai persivalgiau… Pats vakarėlis buvo smagus, išskyrus vieną dalyką – muziką. Grupė, „išplaukusi“ tarytum iš filmuose matytų mokyklos baigimo vakarėlių, įvaizdžiu kažkuo panaši į Ostiną Pauersą, grojanti muziką, kurios neklausau, manęs gal dar neerzintų. Tačiau mane labai erzino tai, kad šis ansamblis grojo gerokai per garsiai ir trukdė bendrauti net su šalia sėdinčiais žmonėmis. Taigi, kai pasijutau persivalgęs ir prastai girdimas, tiesiog grįžau į viešbutį. O kadangi paryčiais turėjau iškeliauti, susikroviau daiktus ir nuėjau miegoti.

Pradėsiu nuo vėliausio įspūdžio: šaldytuve sugebėjau užšaldyti savo nusipirktas kanadietiško alaus skardines. Ką tik vieną atsikimšęs, radau joje daug daug sniego ir dar daugiau putų (nes jos netilpo ). Tad nulėkiau ką tik iki savo kambario ir ištraukiau „skystąjį turtą“ iš šaldytuvo.

Be to šiandien paaiškėjo, kad kelią tarp Vistlerio ir Vankuverio užgriuvo didelės uolos. Problemos sprendimo ieškoma „Mozillos“ buge Nr. 448604, tačiau iš esmės jis jau aiškus – į Vankuverį važiuosime žymiai anksčiau, negu planavome (mano atveju tai – pusė penkių ryto vietoje pusės pirmos dienos).

Dabar apie pranešimus…

Konferenciją pradėjusiame vakarykščiame pranešime pranešėjai papasakojo, kaip atsirado ir vystėsi bei kas yra „Mozilla“ ir „Firefox“, pasidžiaugė dešimties metų pasiekimais ir prisiminė, kad dar daug ką galima ir reikia nuveikti. Antrajame buvo pasakojama apie žiniatinklio naršyklių sąsajos evoliuciją per pastaruosius 28-erius metus. Pasirodo, labai nedaug pasikeitė per tą laiką. Tikrai nedaug. Todėl buvo kalbama ir apie naujoves, kurios galbūt galėtų būti įgyvendintos. Viena iš tokių minčių – kad naršyklė galėtų tapti beveik nematoma, darniai įsilieti į atvertos svetainės dizainą. Buvo parodyta keletas eskizų, kaip tai galėtų atrodyti, bet man liko nevisai aišku, kaip tai būtų realizuota… Turiu pripažinti, jog kai kurios pristatytos idėjos mane truputį gąsdina. Matyt, esu per daug konservatyvus…

Trečioji sesija, kurioje dalyvavau, buvo apie „Firefox 3“ lokalizavimą – kaip jis vyko, kas buvo blogai, kas gerai, ir panašiai. Tarp kitų dažnų problemų buvo paminėta tokia, kad daugumai lokalizuotojų komandų buvo sunku rasti „Mac‘ų“ šio produkto testavimui. Savotiškai keista tai girdėti, kai bene didžioji dalis konferencijos dalyvių kompiuterių yra su obuoliu ant nugarėlės.

Kita sesija – apie lokalizavimo įrankius. Iš principo tai man jie nereikalingi, nes kasdienius atnaujinimus kuo puikiausiai padarau vim’u. Kita vertus, kitose komandose yra gana daug lokalizuotojų, kurie nėra tokie kompiuterastai, kaip aš, tad jiems visa tai (vertimas per žiniatinklį ir kitokie palengvinimai) tikrai padės.

Paskutinė vakarykštė sesija bent man pasirodė įdomiausia ir galbūt naudingiausia. Jos planas buvo paprastas – vaikinukas iš „Mozilla Italia“ ketino papasakoti, su kokiomis problemomis susiduria Italų „Firefox“ naudotojai bei kaip jas sprendžia. Tačiau vietoje paprasto pranešimo gavosi gana didelė diskusija tarp sesijos dalyvių, o pats Iacopo didžiąją laiko dalį buvo priverstas tiesiog stovėti. Diskusija nenuėjo perniek – jos metu buvo išgryninta keletas minčių, kaip supaprastinti naudotojų gyvenimą. Manau, dalis jų tikrai bus įgyvendinta.

Vakare visi pasiskirstėm į keletą grupelių ir ėjome į skirtingus restoranus vakarieniauti. Buvo skanu, buvo sotu.

Pirmasis šiandienos pranešimas, kaip ir vakarykštis, buvo skiriamas visiems (nes paprastai čia vienu metu kokie 5-7 skirtingi pranešimai skirtingose salėse vyksta). Jame buvo pasakojama apie artimiausius „Firefox“ ir kitų „Mozilla“ projektų (naršyklės mobiliems įtaisams bei „Mozilla Labs“ projekto) planus bei dabartinę būseną.

Antrojoje sesijoje kalbėjome apie „Thunderbird“ planus ir lokalizavimą. Ar žinote, jog trečioji šios programos laida turės įtaisytą kalendorių (joje bus integruotas „Lightning“ įskiepis)?

Vėliau nuėjau paklausyti pasakojimo apie tai, kaipgi „Mozilla“ skinasi kelią Europoje. Sužinojau gana įdomių dalykų apie tai, tame tarpe ir apie mūsų kaimynines valstybes. Reiktų kada (jei neužmiršiu) apie tai plačiau parašyti (dabar labai miego noriu).

Ketvirtojoje sesijoje buvo pasakojama, kokie pasikeitimai laukiami lokalizuotų „Mozilla“ produktų kompiliavimo procese bei kuo jis šiuo metu yra blogas. Na, šitai nelabai aktualu naudotojams. Net ir man nelabai…

Penktojoje sesijoje mums dar šiek tiek papasakojo apie mobiliosios naršyklės projektą „Fennec“ bei kuo jos lokalizavimas bus ypatingas. Tiesą sakant, nieko tame labai netikėto nebuvo. Užtat pati naršyklė man tikrai simpatiška.

Paskutiniame pranešime keletas japonų pristatė kažką labai interaktyvaus, simpatiško ir susieto su „Firefox“ parsisiuntimų duomenimis – savotišką vizualizaciją su garsu. Bet ką tiksliau – sunku pasakyti. Prezentacija (jei kas norės gūglinti, ar pan.) vadinosi „Light of Firefox“.

Tiek šiandien, lūžtu jau. Labanakt!

[21 valanda Lietuvos laiku]

Turbūt atėjo laikas parašyti apie tai, apie ką jau seniai ketinau.

Šiuo metu esu lėktuve. Skrendu į Kanadą, į „Mozilla“ organizuojamą renginį, pavadintą „Firefox+ Summit 2008“. Važiuoju ten kaip Lietuvos lokalizuotojų komandos atstovas. Taigi, jei apie „Mozilla“ programas turite minčių, kurias galėčiau „paproksinti“ – paskubėkite jas čia pareikšti – galbūt pasinaudosiu. Kol kas manęs dar penkias valandas laukia skrydis, o paskui berods apie valandą kelionė autobusu iš Vankuverio į Vistlerį. Beje, šio miestuko, o tiksliau – jame esančio slidinėjimo kurorto vardu, kūrimo metu buvo vadinama kažkuri „Windows“ versija. Kadangi ką tik pabaigiau skaityti „Doriano Grėjaus portretą“, nusprendžiau išsitraukti savo nešiojamąjį.

Iš tikrųjų tai net nežinau, ką rašyti. Gyvenime esu skridęs tik kartą – vaikystėje iš Vilniaus į Palangą, o užsieny buvęs gal keturis kartus – Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir šiemet Slovakijoje. Todėl esu šiek tiek susijaudinęs. Šiaip ar taip, šiandien spėjau šiek tiek pabuvoti Amsterdame, ir šiek tiek paskraidyti šen bei ten. Tad nusprendžiau, kad gal tegu vaizdeliai kalba…

[23 valandos Lietuvos laiku]

KLM lėktuvo salono telikai ką tik baigė rodyti filmą „Kvailių auksas“, tad prisiminiau tai, ką norėjau parašyti, bet neparašiau prieš dvi valandas.

O neparašiau, kad, tiesą sakant, tie vaizdeliai vargu, ar atspindės bent pusę to įspūdžio, kurį susidariau, žiūrėdamas gyvai. Kai skrendi taip aukštai, kad apačioje esantys debesys atrodo vos pora metrų pakilę virš žydro raibuliuojančio vandenyno, kai pro lėktuvo liuką matai ledais aptrauktą Grenlandiją, snieguotus jos kalnus, auksines kalnų upių gyslas, arba, rodos, visiškai ledu apsitraukusį vandenyną, kyla didžiulis noras tai įamžinti, tačiau nemanau, jog man tai pavyko.

[vidurnaktis Lietuvos laiku]
Pastarąsias porą (turbūt) valandų skrendame virš šiaurinės Kanados dalies. Nepanašu, kad čia kokių nors miestų būtų. Įtariu, kad šioje Kanados dalyje turbūt tik eskimai gyvena. Beje, 11 kilometrų aukštyje visiškai nesijaučia lėktuvo greitis. Skendame apie 800 km/h greičiu, tačiau žemės paviršius pro liuką slenka lėtai lėtai…

Amsterdamas

Likus kelioms minutėms iki nusileidimo, mane užkalbino greta sėdėjęs keleivis gruzinas, nemokantis anglų kalbos. Norėjo, kad padėčiau jam iki miesto centro nusigauti. Deja, metro bilietų pardavimo automatas nepriėmė mano kortelės, o aš tik po N-tojo bandymo suvokiau, kad netinka jos tipas, o ne kas kita. Iki to laiko buvau jau su juo atsisveikinęs.

Kasoje nusipirkęs bilietą iki centro ir atgal, sėdau į dviaukštį metro ir netrukus atsidūriau centrinėje Amsterdamo stotyje. Turėjau prisispausdinęs apie šį miestą visokios informacijos (dėkui Rasos sesei) ir jau daugmaž buvau suplanavęs, ką noriu pamatyti. Tačiau pasirodė, jog norėjau aprėpti žymiai daugiau, nei galėjau. Dėl mano nepatyrimo gavosi, kad nevisai naudingai išleidau gana daug pinigų. Senamiestyje nusipirkau vos du dalykus – bilietą, su kuriuo visą dieną galėjau plaukioti „kanalų busais“ bei bilietą į Vincento van Gogo muziejų. Tačiau deramai nepanaudojau nė vieno – „busu“ nuplaukiau tik į vieną pusę (kaip tik tas reisas, kuriuo ketinau grįžti į stotį, neatplaukė, tad teko pavaikščiot pėsčiomis), o apsilankymas muziejuje virto akcija–atrakcija „pamatyk kuo daugiau van Gogo paveikslų per 15 minučių“, nes tiesiog pritrūko laiko (nes skubėjau į keltą, kuris taip ir neatplaukė). Visgi nepasakyčiau, kad gailiuosi – miestas gražus, ir šeštadienį, grįždamas, planuoju kopti į bokštą pafotografuoti jo iš viršaus (bet ne iš lėktuvo skrydžio). O dar planuoju užsukt į kokį kaboką ir išlenkti bokalą „Heineken“ alaus. Nors tiesa, gal būtų dar geriau, jei spėčiau rasti ir apsilankyti „Heineken“ muziejuje.

Amsterdame daug vandens. Pats miestas yra žemiau jūros lygio. Amsterdame gražūs namai. Amsterdame yra keli tūkstančiai gyvenamųjų laivų. Kanalų pakrantės jais tiesiog nusėtos. Kai kurie jų atrodo įsitaisę ir nejudėję jau taip seniai, kad juos turbūt greičiau namais reiktų vadinti, nei laivais. Amsterdame ir šiaip gražu – verta pamatyti. Tiesą sakant, kažkuo jis primena Klaipėdą (na, man visi uostai ją primena), tačiau jame vandens žymiai daugiau. Ir metro yra Tik gaila, kad, bent jau plaukdamas kanalu, kol pamatęs gerą kadrą išsitraukdavau krepšio fotoaparatą, paprastai „vaizdelis“ jau likdavo už nugaros…

Visos nuotraukos iš šios kelionės – čia.

Taigi, svarbiausia info – šiandien (t.y., vakar) išleista trečioji „Firefox“ laida, ir jūs galite prisidėti prie ta proga siekiamo naujo Gineso rekordo – didžiausio programinės įrangos parsisiuntimų kiekio per 24 valandas. Jei tikėti Delfiu, planas buvo pusantro milijono parsisiuntimų per parą. Jei tikėti #Europe IRC kanalu „Mozilla“ tinkle, vien per pirmas keturias valandas šis paros planas buvo viršytas dvigubai. Bet juk riba – tik žydras dangus, ar ne? Todėl siųskitės „Firefox“ šiandien! Turite laiko iki daugmaž aštuntos valandos vakaro. Aš patikrinsiu!

Pasiaiškinimas: pastaruoju metu aš nerašiau, nes pirma, gana neseniai šalia manęs atsirado mergina vardu Rasa, o antra, laisvu nuo jos, nuo miego, nuo darbo ir nuo mokslų laiku užsiimdavau arba niekalais, arba su „Firefox“ išleidimu susijusių tinklalapių vertimu. Šio darbo dar nebaigiau, bet progresą galima įvertinti, nukeliavus į „Mozilla Europe“ svetainę. Konstruktyvių pastabų, kaip visada, laukiu visais įmanomais kanalais. Šįkart jų turbūt bus daug, nes pakankamai atmestinai tuos tinklalapius verčiau (ne tas galvoj gi! ).

O dar – skaitydamas Linuksoidų konferencijos laiškus, sužinojau, jog šiandien (t.y., vakar) išėjo ir Wine 1.0 – t.y., pirmoji oficialiai stabili šio „Windows“ pusiau emuliatoriaus „Linux“ bei kitoms OS laida.

Beje, kitą savaitę manęs nebus (su Rasa ir savo tėvu važiuoju į kalnus), tad nenustebkite, kad nieko neparašysiu.

Prieš kurį laiką užsidegiau žūtbūt „susiveikti“ operacinės sistemos, trumpą pažintį su kuria apturėjau dar mokykloje – sulietuvintos „OS/2“ – įdiegimo failus. Mano įsitikinimu, tai yra pirmasis stambus programinis produktas, išverstas į lietuvių kalbą. Prieš kelias savaites visais kanalais ėmiau ieškoti šio „stebuklo“. Net ir Lietuvos IBM filialą tam tikra prasme į šias paieškas įtraukiau. Deja, jų pačių turimi flopikai (beje, ant jų užrašyta data – 1997-02-14) pasirodė besantys nebetinkami naudojimui. Vis dėlto, praeitą (o gal užpraeitą) savaitę sužinojau, kad gausiu net ne diskelius, o kompaktą! Tą patį vakarą užuot dirbęs, naktį užsiėmiau „OS/2“ diegimu į virtualią „VMware“ mašiną. Procesas sėkmingai pavyko, tad dabar turiu daaaauuug dienos vaizdelių. Praktiškai, tai jau galima pavadinti dienos vaizdelynu. Visgi patį vaizdelį parinkau tokį, kuris gal ir nelabai atskleidžia pačios OS išvaizdą, bet yra mažų mažiausiai smagus. Paskaitykite pilkame fone parašytą tekstą.

Praėjusiame rašinyje parodžiau, kaip galima neskausmingai suglaudinti lietuvišką programos sąsajos vertimą, beveik pasiekiant angliškose sąsajose naudojamą kompaktiškumą. Šiandien rodau, kaip galima persistengti ten, kur tai visai nebūtina. Kažkas panašaus, beje, randama ir kai kurių mobiliųjų telefonų sąsajose. Nesakau, kad tai padaryta tyčia (veikiausiai kažkuriuo metu aprašo ilgis buvo ribojamas, o gal tiesiog vertėjui taip pasirodė), bet kad rezultatas atrodo komiškai – nenuginčijamas faktas.

O jo esmė paprasta – vakar po šiokios tokios diskusijos ir ginčų per „Skype“ gana žymiai patrumpinau „Thunderbird“ įrankių juostos mygtukų pavadinimus CVS’e. Atrodo, esu kelis kartus matęs nusiskundimų, jog lietuviškos konstrukcijos programų sąsajoje paprastai gaunasi žymiai ilgesnės už angliškas. Manau, jog iš tiesų tai gana didele dalimi priklauso nuo paties lokalizavimo ir to, kas jį atlieka. Kiek pasukus galvą (arba tiesiog atsisakius kažkurių principų), galima ir lietuviškus užrašus sukurti palyginus neilgus, tereikia, kad frazės ilgis taptų vienu iš jos tinkamumo vertinimo kriterijų. O kol didelės mūsų dalies ekranai vis dar veikia 1024×768 taškų skiriamąja geba, tai, manau, yra tikrai aktualu…

Rezultatas (ir – palyginimui – pirminis tekstas) – paveiksliuke. Tiesa, po pirmojo komentaro aš jį kiek pataisiau, tad čia matosi jau naujasis variantas.