Kitas dalykas, kuris nustebino – tai, kad visi šie dokumentai yra pildomi naudojantis „Firefox“, ir dargi sulietuvinta! Turint omeny, kad pačiame kompiuteryje sukasi „Windows XP“, manau, būtų buvę gan logiška tikėtis, kad ir naršyklė bus „standartinė“ – IE. Bet matyt visgi Lietuvoje „Firefox“ jau tapo savotišku standartu. Džiugu!

Beje, pastebėjau ir porą dalykų, kurie visoje toje sistemoje yra neoptimizuoti…

Pirmas – tai, kad Policijos infosistemos tinklapiai yra platesni nei tie automobiliuose naudojami monitoriai, tad tuos tinklapius pareigūnams tenka nuolat stumdyti kairėn–dešinėn. Taip ir norėjosi pasiūlyti paspausti Ctrl ir minusą, kad pasikeistų tinklapio mastelis. Tik įtariu, kad tada šriftas taptų sunkiai įskaitomas…

Antras dalykas – tai, kad pareigūnai nemoka įvesti skaitmenų. Kadangi jų turima klaviatūra neturi skaitmenų srities, tai kaskart, norėdami įvesti skaitmenis, jie persijungia į amerikinį išdėstymą, o juos įvedę, persijungia atgal į lietuvišką. Akivaizdu, kad niekas jiems nepasakė apie trečiąjį lygį klaviatūroje… Gaila – galėtų gerokai sutaupyti laiko.

Trečias – norėdamas surašyti šabloninį protokolą, policininkas šabloninio teksto ieško… „Word“ faile! Tuo tarpu nepamirškime, kad pats pildymas vyksta naršyklėje. Ir kam to reikia?.. Ar ne būtų žymiai patogiau, jei šabloninį tekstą galima būtų mikliai išsirinkti pačioje informacinėje sistemoje?

Na ir galiausiai – nežinau, kodėl, bet visa ta procedūra man užtruko turbūt kokį pusvalandį. Turint omeny, kad buvau geranoriškas ir dėl nieko nesiginčijau, manau, jog ji galėtų užtrukti bent dvigubai trumpiau…

Bet džiaugiuosi – Vistleris yra gražus miestelis su ne ką mažiau gražiu kraštovaizdžiu.

Atvykęs į viešbutį, gavau konfos marškinėlius su pabaisiukais (juos galima buvo rinktis iš dešimties variantų). Nežinau, kas tuos pabaisiukus sugalvojo ir kaip motyvavo, bet bent jau man labai patiko.

Vakare buvo sutiktuvių balius atvirame ore viešbučio terasoje. Beje, oras lauke tiesiog nuostabus. Prisibendravau su kolegomis moziliečiais. Jeigu galva dar veiktų, gal parašyčiau ir daugiau ko, bet dabar… tiesiog nebegaliu. Labanakt!

Tiesa, nuotraukos kol kas yra čia. Užpernykštės irgi ten pat, galit pasidairyti…

Šiandien paleidome firefox.lt!

Priešingai, nei gali pasirodyti iš adreso, ši svetainė nėra skirta vien „Firefox“ naršyklei. Tai – naujasis lietuviškos „Mozillos“ bendruomenės, kuri, tikiuosi, su laiku atsiras, veidas. Jokių „gudrių“ galimybių svetainėje kol kas nėra, bet pasiūlymus, o ypač pagalbą, priimu (kaip visada). Va, Mantvydas jau pasiryžo užsiimti šitos svetainės „businessmarketingu“. Nežinau, ką tai reiškia ir kas iš to išeis, bet pažiūrėsim, gal bus smagu…

As a side note, galiu pasidalinti savo pastarųjų metų įvykiais: buvau Briuselyje FOSDEM’e, išėjau iš darbo VU (bet dar vis nebaigiau svetainės migravimo į „Joomlą“), tada įsidarbinau LMTA, o prieš kelias dienas grįžau iš kelionės su Rasa ir draugais į Berlyną pas Aidą (su tarpiniais punktais Lenkijoje). A, ir dar – pagaliau baigiau bakalaurą!

Tiek. Iki kitų metų, „tipo“…

4:30 ryte leidžiuosi liftu kartu su dar kažkuo. Grąžinu kambario raktą, nueinu prie autobuso, vairuotojas pastato mano kelioninį krepšį greta kitų. Įlipu autobusan ir kiek nustembu: kai važiavome iš Vankuverio į Vistlerį, autobuse mūsų buvo gal kokie dešimt. Dabar gi jame tebuvo likę kelios laisvos vietos. Visi atrodo juokingai apsimiegoję. Na, aš nebūčiau aš, jei nepasinaudočiau proga atkreipti į save dėmesio, taigi garsiai su visais pasisveikinu ir pasiteirauju, kaip jie laikosi. Šiaip turbūt dėmesiui atkreipti būtų pakakę jau vien Aido man padovanotų „Google“ marškinėlių su užrašu „I’m feeling lucky“ ant nugaros… Kai kurie žmonės buvo nustebę, kad aš spėjau pamiegoti. Pasirodo, tarp mūsų buvo ir tokių, kurie net prigulti nespėjo (bet užtat prasibastė naktį po kabokus ). Kelionė į Vankuverį truko šešias su puse valandas (buvome įspėti, kad truks iki aštuonių). Nuo lango mane skyrė vienas iš Italijos komandos narių, tad kalnų nuotraukos gavosi neypač kokybiškos, nors aišku geriau tokios, negu nieko. Pakeliui spėjau pamatyti ir juodąjį meškiuką (o gal jau ir visą mešką, nežinau), kuris kažką veikė kelio pakrašty, bet pabėgo į krūmus, priartėjus autobusui, keletą miestelių, daug mašinų, daug kemperių…

Apie vienuoliktą buvome oro uoste. Kadangi mano (ir kelių kitų kolegų) lėktuvas turėjo skristi gerokai po pietų (be penkiolikos septynios), susiruošėme nuvažiuoti į miestą. Saugykloje palikome savo lagaminus, aš nufotkinau spaudos kioskelį su labai įdomiomis sportinėmis temomis, tada išėjome ieškoti taksi. Nors iš pradžių ketinome važiuoti ar ne septyniese, galiausiai gavosi, kad likome trise ar keturiese. Iki taksi mus palydėjęs portugalas pasiūlė vaizdingą maršrutą, kuriuo reikėtų paprašyti taksisto, kad mus pravežtų, bei pasakė, kur galėtume pasivaikščioti. Taigi, sėdome ir išvažiavome. Taksistas pasirodė besąs visai malonus vyrukas – sustodavo, pamatęs, kad norime kažką nufotografuoti ir pan. Beje, oras buvo poprastis – apsiniaukę, lijo. Kai pagaliau mus atvežė į Vankuverio senamiestį (vadinamą „Gastown“), išėjome po jį pasivaikščioti. Na, gražių ir „senamiestiškų“ gatvių man jame nepasirodė labai daug, bet užtat visi užsukom į suvenyrų parduotuvėlę, kurioje nupirkau didžiąją dalį parsivežtų į Vilnių lauktuvių. Kiek pasivaikščioję, užsukome išgerti kavos bei užkąsti į nedidelę kavinukę, o paskui – pasidairyti į Kanados eskimų meno galeriją–parduotuvę, kurioje dirbo labai malonus ir iškalbingas pardavėjas, atsakęs į visus mums iškilusius klausimus. Smagu, kai matai, kad žmogus tikrai išmano, apie ką kalba. Viena pagrindinių Vankuverio senamiesčio įžymybių – garinis laikrodis. Kadangi iš galerijos išėjome lygiai ketvirtą, gavome pasiklausyti to laikrodžio švilpukų atliekamos melodijos (todėl jo ir nuotraukų tiek daug). Vėliau, jau kiek skubėdami, susiradome taksi,kuris mus nuvežė atgal iki oro uosto. Nepigus tas pasivažinėjimas gavosi – vien man berods 20 dolerių kainavo, ir dar likau kitam lokalizuotojui alaus bokalą skolingas.

Oro uoste pasidžiaugiau, kad skrendu ne „Lufthansa“, o KLM reisu ir kad neteks laukti belekiek, kol atidėtas skrydis visgi įvyks (žymiai anksčiau už mane iš viešbučio išvažiavusiai lenkų komandai būtent taip ir nutiko). Lėktuve, deja, nebesėdėjau prie lango (beje, tai buvo kiek keista, nes man rezervuota vieta buvo būtent prie lango). Pakeliui spėjau per nešiojamąjį pažiūrėti „Poliarinio rato įsimylėjelius“ (patiko), pabendrauti su savo kaimynais – simpatiška šviesiaplauke bei dėstytoju, skaniai pavalgyti…

Amsterdame buvau jau šeštadienį popiet (dėl laiko zonų skirtumo laikas skrydyje iš Europos tekėjo lėčiau, o skrydyje į Europą – greičiau, nei įprasta). Atsisveikinęs su dviem suomiais,su kuriais norėjome dar išlenkti alaus, nučiuožiau pirkti sau metro dvipusio bilieto iki miesto senamiesčio ir atgal. Šioje vietoje teko kiek užstrigti – pasirodo, pirkdamas Vankuveryje suvenyrus, kortelėje nepalikau nė šešis su puse euro atitinkančios sumos. Kai tai supratau, ėmiau ieškotis nemokamo bevielio interneto, tačiau veltui. Galiausiai teko skambinti Rasai ir diktuoti jai savo el. bankininkystės kodus, kad ji pervestų už mane šiek tiek pinigų iš vienos mano kortelės į kitą. Palaukęs dar keliolika minučių, nusipirkau bilietą ir išlėkiau į senamiestį. O ten…

O ten vyko gėjų paradas! Jame vos nenusipirkau rožinio diržo. Šiaip, man patiko. Įsivaizduokite: vandens kanalu plaukia laivų virtinė. Kiekviename sava muzika, savas stilius. Viename visi juodi, kitame – balti, trečiame – oranžiniai arba rožiniai; laive, išdažytame vaivorykštės spalvomis, visi dėvėjo įvairių spalvų ryškius marškinėlius. Labiausiai man patiko obuolių sidrą reklamavęs laivas, nes turėjo ne tik gyvą didžėjų, bet ir gyvą saksofonistą bei netgi vokalistę!

Dar Amsterdame pagaliau (t.y., iš antro karto) turėjau galimybę užlipti į bokštą ir pafotografuoti miestą iš aukštai. Gaila, neturėjau teleobjektyvo (ar kaip jis vadinasi), tad kai kurios nuotraukos per smulkios. Bet tai vis tiek žymiai geriau, nei jei būčiau „padirbėjęs“ kokia nors muiline. Bokšte man patiko. Tiksliau, patiko tai, ką pamačiau iš jo. Amsterdamo senamiestis man pasirodė labai gražus. Veikiausiai tiesiog dėl to, kad jis nepanašus į Vilnių, bet vis tiek. Kiekvienas namas jame buvo kitoks, neįprastas mano akiai.

Beje, šį kartą jau sąmoningai nepirkau bilietukų į keltus, o ėjau per senamiestį pėsčias. Smagu mokėti orientuotis pagal žemėlapius! Grįždamas, dar kartą „nutraukiau“ karališkuosius rūmus (tą savaitgalį tinklinio aikštelė jau buvo pašalinta), o taip pat sutikau labai nebailų varnėną, kurį pavyko nufotografuoti iš kokių trisdešimties centrimetrų atstumo.

Beje, gal kas pasakys, kaip vadinasi šis nerealus muzikos instrumentas? Juo grojančiam vyrukui įmečiau turbūt net du ar tris eurus, nes muzika buvo tiesiog fantastiška.

Namo skridau lėktuvu Saab 2000. Nelabai sužavėjo, bet tiek to…

Moziliečiai eina į dušą laptopų šviesoje. Reikės ir man pabandyti.

Vakar rytą pramiegojau iki dešimtos turbūt. Mat mano nuostabiuosiuose apartamentuose tokios tankios užuolaidos, kad miegamajame visą parą gali būti naktis, o aš net nepagalvojau į laikrodį pažiūrėti, kai man nesimiegojo. Todėl pusryčių–pietų išsiruošiau tik apie dvyliktą. Susiorganizavau dar keletą žmonių. Galiausiai gavosi, kad ėjome dešimtiese. Nebuvo lengva rasti kaboką, kuriame būtų tiek vietos ir nereikėtų laukti, tad išsiskyrėme ir likome keturiese. Pavalgiau skaniai, bet, lyginant su Lietuva, brangiai…

Vistleris – labai gražus miestelis. Sakyčiau, labai nedidelis, bet toks mm…. modernus. Namai gražūs, viskas ranka pasiekiama – vos pora minučių pėsčiomis nuo mūsų viešbučio yra centrinė miestelio aikštė, nuo kurios į visas puses, tartum saulės spinduliai, eina pėsčiųjų alėjos. Aplink tą aikštę rasi visko – maisto prekių, alkoholio, suvenyrų parduotuvių ir parduotuvėlių, kavinių, barų, restoranų, turistinių pramogų (keltuvų, kalnų dviračių trasų). Visur, kur bent kiek atviriau, matosi aplinkiniai kalnai. Vienžo, tikrai gražu.

Pavalgę, kilome keltuvu į kalną. Pats keltuvas tikrai nepigus – kainuoja 33,55 Kanados dolerio vienam žmogui. Uždara kabina užkelia gan aukštai. Dviratininkams tenka išlipti pakeliui (pasiekus gal trečdalį kalno), o mes važiavome toliau. Išlipus, galima pasiblaškyti šen bei ten, užeiti į kavinę (o gal ten restoranas, nežinau). Dar galima nueiti keliasdešimt metrų iki kito keltuvo (už jį papildomai mokėti nereikia) ir kilti toliau, ką mes ir padarėme. Viršuje vėlgi – galima pasivaikščioti ir grįžti, galima leistis nuo kalno… Vienžo, vakarykščių nuotraukų absoliuti dauguma yra iš kalnų. Vaizdai man patiko, oras švarus, šaltas ir gaivus. Tik man susidarė galbūt ir neteisingas įspūdis, kad Tatrai yra kiek gražesni, nes Vistlerio kalnai labai jau vientisi – žiūri į horizontą, ir jis viena linija eina. Bet, kaip ir sakiau, gal man tiesiog taip pasirodė…

Vakare buvo priėmimo pietūs. Tik kažkaip aš labai greitai pasijutau perpildęs savo skrandį virš visų jo galimybių, tad, nesulaukęs pabaigos, iščiuožiau į savo kambarį. Gerai, kad bent su keletu žmonių pabendravau. Susipažinau su dabartiniu pagrindiniu „Firebug“ programuotoju, su „Mozilla Messaging“ vadovu, su „Mozilla“ lokalizavimo koordinatoriumi. Beje, su juo (ir kitais lokalizatoriais) už poros valandų apturėsime „l10n breakfast“.

Nuotraukos – čia.

[21 valanda Lietuvos laiku]

Turbūt atėjo laikas parašyti apie tai, apie ką jau seniai ketinau.

Šiuo metu esu lėktuve. Skrendu į Kanadą, į „Mozilla“ organizuojamą renginį, pavadintą „Firefox+ Summit 2008“. Važiuoju ten kaip Lietuvos lokalizuotojų komandos atstovas. Taigi, jei apie „Mozilla“ programas turite minčių, kurias galėčiau „paproksinti“ – paskubėkite jas čia pareikšti – galbūt pasinaudosiu. Kol kas manęs dar penkias valandas laukia skrydis, o paskui berods apie valandą kelionė autobusu iš Vankuverio į Vistlerį. Beje, šio miestuko, o tiksliau – jame esančio slidinėjimo kurorto vardu, kūrimo metu buvo vadinama kažkuri „Windows“ versija. Kadangi ką tik pabaigiau skaityti „Doriano Grėjaus portretą“, nusprendžiau išsitraukti savo nešiojamąjį.

Iš tikrųjų tai net nežinau, ką rašyti. Gyvenime esu skridęs tik kartą – vaikystėje iš Vilniaus į Palangą, o užsieny buvęs gal keturis kartus – Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir šiemet Slovakijoje. Todėl esu šiek tiek susijaudinęs. Šiaip ar taip, šiandien spėjau šiek tiek pabuvoti Amsterdame, ir šiek tiek paskraidyti šen bei ten. Tad nusprendžiau, kad gal tegu vaizdeliai kalba…

[23 valandos Lietuvos laiku]

KLM lėktuvo salono telikai ką tik baigė rodyti filmą „Kvailių auksas“, tad prisiminiau tai, ką norėjau parašyti, bet neparašiau prieš dvi valandas.

O neparašiau, kad, tiesą sakant, tie vaizdeliai vargu, ar atspindės bent pusę to įspūdžio, kurį susidariau, žiūrėdamas gyvai. Kai skrendi taip aukštai, kad apačioje esantys debesys atrodo vos pora metrų pakilę virš žydro raibuliuojančio vandenyno, kai pro lėktuvo liuką matai ledais aptrauktą Grenlandiją, snieguotus jos kalnus, auksines kalnų upių gyslas, arba, rodos, visiškai ledu apsitraukusį vandenyną, kyla didžiulis noras tai įamžinti, tačiau nemanau, jog man tai pavyko.

[vidurnaktis Lietuvos laiku]
Pastarąsias porą (turbūt) valandų skrendame virš šiaurinės Kanados dalies. Nepanašu, kad čia kokių nors miestų būtų. Įtariu, kad šioje Kanados dalyje turbūt tik eskimai gyvena. Beje, 11 kilometrų aukštyje visiškai nesijaučia lėktuvo greitis. Skendame apie 800 km/h greičiu, tačiau žemės paviršius pro liuką slenka lėtai lėtai…

Amsterdamas

Likus kelioms minutėms iki nusileidimo, mane užkalbino greta sėdėjęs keleivis gruzinas, nemokantis anglų kalbos. Norėjo, kad padėčiau jam iki miesto centro nusigauti. Deja, metro bilietų pardavimo automatas nepriėmė mano kortelės, o aš tik po N-tojo bandymo suvokiau, kad netinka jos tipas, o ne kas kita. Iki to laiko buvau jau su juo atsisveikinęs.

Kasoje nusipirkęs bilietą iki centro ir atgal, sėdau į dviaukštį metro ir netrukus atsidūriau centrinėje Amsterdamo stotyje. Turėjau prisispausdinęs apie šį miestą visokios informacijos (dėkui Rasos sesei) ir jau daugmaž buvau suplanavęs, ką noriu pamatyti. Tačiau pasirodė, jog norėjau aprėpti žymiai daugiau, nei galėjau. Dėl mano nepatyrimo gavosi, kad nevisai naudingai išleidau gana daug pinigų. Senamiestyje nusipirkau vos du dalykus – bilietą, su kuriuo visą dieną galėjau plaukioti „kanalų busais“ bei bilietą į Vincento van Gogo muziejų. Tačiau deramai nepanaudojau nė vieno – „busu“ nuplaukiau tik į vieną pusę (kaip tik tas reisas, kuriuo ketinau grįžti į stotį, neatplaukė, tad teko pavaikščiot pėsčiomis), o apsilankymas muziejuje virto akcija–atrakcija „pamatyk kuo daugiau van Gogo paveikslų per 15 minučių“, nes tiesiog pritrūko laiko (nes skubėjau į keltą, kuris taip ir neatplaukė). Visgi nepasakyčiau, kad gailiuosi – miestas gražus, ir šeštadienį, grįždamas, planuoju kopti į bokštą pafotografuoti jo iš viršaus (bet ne iš lėktuvo skrydžio). O dar planuoju užsukt į kokį kaboką ir išlenkti bokalą „Heineken“ alaus. Nors tiesa, gal būtų dar geriau, jei spėčiau rasti ir apsilankyti „Heineken“ muziejuje.

Amsterdame daug vandens. Pats miestas yra žemiau jūros lygio. Amsterdame gražūs namai. Amsterdame yra keli tūkstančiai gyvenamųjų laivų. Kanalų pakrantės jais tiesiog nusėtos. Kai kurie jų atrodo įsitaisę ir nejudėję jau taip seniai, kad juos turbūt greičiau namais reiktų vadinti, nei laivais. Amsterdame ir šiaip gražu – verta pamatyti. Tiesą sakant, kažkuo jis primena Klaipėdą (na, man visi uostai ją primena), tačiau jame vandens žymiai daugiau. Ir metro yra Tik gaila, kad, bent jau plaukdamas kanalu, kol pamatęs gerą kadrą išsitraukdavau krepšio fotoaparatą, paprastai „vaizdelis“ jau likdavo už nugaros…

Visos nuotraukos iš šios kelionės – čia.

Taigi, svarbiausia info – šiandien (t.y., vakar) išleista trečioji „Firefox“ laida, ir jūs galite prisidėti prie ta proga siekiamo naujo Gineso rekordo – didžiausio programinės įrangos parsisiuntimų kiekio per 24 valandas. Jei tikėti Delfiu, planas buvo pusantro milijono parsisiuntimų per parą. Jei tikėti #Europe IRC kanalu „Mozilla“ tinkle, vien per pirmas keturias valandas šis paros planas buvo viršytas dvigubai. Bet juk riba – tik žydras dangus, ar ne? Todėl siųskitės „Firefox“ šiandien! Turite laiko iki daugmaž aštuntos valandos vakaro. Aš patikrinsiu!

Pasiaiškinimas: pastaruoju metu aš nerašiau, nes pirma, gana neseniai šalia manęs atsirado mergina vardu Rasa, o antra, laisvu nuo jos, nuo miego, nuo darbo ir nuo mokslų laiku užsiimdavau arba niekalais, arba su „Firefox“ išleidimu susijusių tinklalapių vertimu. Šio darbo dar nebaigiau, bet progresą galima įvertinti, nukeliavus į „Mozilla Europe“ svetainę. Konstruktyvių pastabų, kaip visada, laukiu visais įmanomais kanalais. Šįkart jų turbūt bus daug, nes pakankamai atmestinai tuos tinklalapius verčiau (ne tas galvoj gi! ).

O dar – skaitydamas Linuksoidų konferencijos laiškus, sužinojau, jog šiandien (t.y., vakar) išėjo ir Wine 1.0 – t.y., pirmoji oficialiai stabili šio „Windows“ pusiau emuliatoriaus „Linux“ bei kitoms OS laida.

Beje, kitą savaitę manęs nebus (su Rasa ir savo tėvu važiuoju į kalnus), tad nenustebkite, kad nieko neparašysiu.

Bet ne šiandien. Nes sėdimoji svyla dėl nepadarytų darbų. Nes mano šūdmaliavimo apimtys pastaruoju metu išsikerojo iki neregėtų apimčių. Jei kas žinote receptą, kaip išmokti planuotis laiką ir laikytis plano, kviečiu pasisakyti el. paštu ar kaip nors kitaip.

Tačiau šiandien tiesiog privalau kažką parašyti. Iš tikrųjų tai jau vakar privalėjau. O jei būčiau tikrai tikras blogeris, būčiau tai daręs užvakar. Gi visą penktadienį buvau BLOGin’e!!! Beje, nuotrauka šone yra būtent iš ten, o jos autorystė priklauso Aurelijui (mano kvailos šypsenos autorystė visgi priklauso man).

Aišku, menka naujiena, bet visgi gal reikia ir „oficialiai“ savo nuomonę pareikšti. Taigi:

1. Pats svarbiausias dalykas. Organizatoriai – šaunuoliai. Nesu Arnoldo, kaip asmenybės, fanas (reikės peržiūrėti šią nuostatą), bet už taip puikai suorganizuotą dalyką lenkiu prieš jį galvą. Abiems su Artūru (nežinau, kur turėtų vesti saitas) reiškiu kuo didžiausią pagarbą ir padėką. Iš organizacinės pusės, bent man, nieko netrūko (nebent, kaip jau parašiau kažkieno komentaruose, juodo markerio prisistatymui ant kortelės, bet tai – absoliuti smulkmena). Penktadienio vakarą jaučiausi maloniai išsekęs.
2. Džiugo pranešimas tikrai patiko. Nors buvo sunku susikaupus klausytis pranešėjų (bent jau pradžioje), tai, ką išgirdau iš jo kalbos, privertė susimąstyti. Iki šiol dažnai stengdavausi iki tobulumo „nupoliruoti“ savo rašinius čia. Todėl dabar turiu (net) aštuonis juodraščius, dalis kurių jau seniai spėjo prarasti bet kokį aktualumą. Tuo tarpu Džiugas pataria, užuot rašinyje siekus pateikti visus faktus visais aspektais, vystyti diskusiją komentaruose. Matau tame net trejopą naudą – pirma, pajunti, jog kažkas tave skaito, antra, sugaišti mažiau laiko ir trečia – galbūt net tampi labiau lankomas. Taigi, nuo šiol pasistengsiu vadovautis Džiugo patarimu.
3. Irena Smetonienė. Nors buvo akimirkų, kai ji skambėjo lyg kokia lietuvių kalbos mokytoja ar Lietuvos Radijo diktorė, jos pranešimas man patiko. Galbūt dėl to, kad pats esu visomis keturiomis už taisyklingą lietuvių kalbą. Tačiau ne tik – patiko drąsūs pavyzdžiai, pateikti jos skaidrėse ir tai, kaip ji pati laikėsi toje tribūnoje. Norėjau su ja pasisveikinti per pertraukėlę, tačiau ji kažkur dingo. Ką padarysi…
4. Andrius Kleiva. Na, šis vyrukas nerealus. Vunderkindas. Galėčiau pilną pastraipą epitetų apie jį parašyti, o gal ir daugiau. (Tikiuosi, jis nepradės riesti nosies nuo visų jam skiriamų pagyrų, nes būtų gaila…) Manau, tikrai ne kiekvienas suaugęs žmogus mąsto taip blaiviai, kaip Andrius. O apie patį jo pasirodymą nesugalvočiau tikslesnių žodžių už pbg frazę: prezentacija apie nieką ir apie viską, bet aš būdamas dvylikos metų turbūt nugriūčiau scenoje.
5. Likę pranešėjai neįsiminė taip gerai, nesudomino, arba nepatiko. Trumpai apie nepatikusius. Pirmiausia paminėsiu, kad man apskritai nepatinka reklaminiai pranešimai/prisistatymai. Nesu prieš socialinę reklamą, bet kai į bloginančių įmonių diskusiją pakviečiamas nebloginančios „Omnitel“ atstovas (beje, jo net programoje nėra) ir jam užduodami kitokie klausimai, negu visiems, tai atrodo keistokai. Toliau: „Gauminos“ atstovo strykčiojimai ir šūkaliojimai scenoje man sukėlė natūralią atmetimo reakciją, kaip ir pernykštis „Pravdos“ vyruko pristatymas, nekalbant jau apie tai, kad tokią pačią reakciją man sukelia mintys apie bloginimą už pinigus (tiksliau dėl pinigų). „MySpace“ atstovai atrodė visiškai nepasiruošę savo prisistatymui. Dar buvo „AdNet“ atstovas, kuris kažką kalbėjo apie reklamą bloguose. Įsiminiau tik tiek, kad net galimybę naudotis jų sistema, kiek supratau, sprendžia „pimpalų matuoklių“ parodymai. Gal ir logiška, bet nesužavėjo…
6. Maistas per pietų pertrauką buvo tikrai skanus. Pastaruoju metu ėmiau dažniau valgyti žuvį, ir ta, kurią valgiau konferencijoje, labai patiko. Kavos irgi nepritrūko, nebent sausainių prie jos (nes labai skanūs buvo ).
7. Pagaliau antrą kartą apsilankiau „Funky Munky“. Na, muzika buvo per daug triukšminga, tad šiek tiek užkimau. Užtat susipažinau su Egle iš komfako. Faina mergaitė.
8. Ten, kur sėdėjau, man iš dešinės buvo septyni žmones su „Apple“ laptopais ir vienas su „Apple“ logotipu užklijuotu ant paprasto laptopo. Sektantai.
9. Dar džiaugiuosi šeštadieniu. Sudalyvavau nedideliame, bet labai smagiame, devynių žmonių afterpartyje.

Tiek. Tikiuosi netrukus atnaujinti ne tik „WordPress“, bet ir dažnesnį bloginimą, tačiau nenustebkite, jei tai neįvyks – juk ne veltui mane darbe sraigium vadina.