Rimas Kudelis offsight ;)

Pastarosios dienos man buvo kiek ypatingos. Mat nusprendėme su irka nuo praėjusios savaitės vidurio abu pasiimti atostogas ir patranzuoti šiek tiek. Na visai nedaug — iki Berlyno, pas Aidą.

Taigi… Antradienį miegoti nuėjau belekada (nes pakavausi, ir viskas, kaip visada, netilpo).

Trečiadienį susitikome stoty, ir iškeliavome į trasą. Ten kur buvęs, kur nebuvęs ties mumis sustojo gražus naujas „bimbalas“, ir greit nuvežė mus iki Kauno. Net nevisai iki jo, bet iki vietos, kur žmonės, išsukę iš kelio Vilnius—Kaunas, važiuoja Marijampolės link. Vos spėjome išlipti, kaip mus pasisiūlė pavežti nedidelio tralo vairuotojas. Pavežė iki greta Marijampolės esančios degalinės, kur pasilikome gaudyti kitų. Šįkart „auka“ tapo lenkas su vilkiku („fūra“). Šiaip netaip išaiškinau jam, jog mes tenorime nuvažiuoti tik iki Lietuvos ir Lenkijos sienos (dažniausiai vilkike tėra dvi „oficialios“ sėdimos vietos, todėl .

Sieną perėjome pėsti. Bet legaliai.

Tada prasidėjo „nestojimas“ — visi tik pravažiuoja sau… Tačiau, kadangi su irka esame puikūs tranzuotojai ( ), sugebėjome be problemų įsiprašyti į kabiną pas vieną lietuvį vilkiko vairuotoją, važiuojantį kaip tik pro Berlyną (bet ne per jį).

Miegojome vilkike. Atėjo ketvirtadienis. Pramiegojome. Visi… Todėl Lenkijos ir Vokietijos sieną kirtome kiek vėliau, negu žadėjome, bet tai nieko. Pats tas kirtimas buvo linksmas — tiek lenkas, tiek vokietis mums trims bandė savo kalbomis aiškinti, jog trise važiuoti dvivietėje „fūroje“ negalima. Bet nė vienas mūsų tų kalbų nesuprato, o pamatę, jog mes jau lyg ir žadame lipti lauk su savo kuprinėmis, pasieniečiai pasimetė: vokietis nusikeikė („scheiße“), o lenkas grąžino visus popierius ir liepė važiuoti sau („jedźcie!“). Taip ir kirtome sieną…

Vėliau atsidūrėme netoli Berlyno ir teko lipt lauk. Kadangi autobane pėstiesiems šiaip lakstyti ir tūsintis negalima, mes išlipome degalinės/restoranėlio aikštelėje, esančioje (sąlyginai) netoli 12-ojo autobano išvažiavimo (beje, vokiečiai labai gerai sugalvojo, jog šiuos dalykus patogu numeruoti ). Tik štai iškilo bėda — per tą kompleksą į Berlyną normalūs žmonės nevažiuoja, nes tai galima padaryti ir per kitur — tiesiau. Tačiau vėlgi, kadangi su irka esame puikūs tranzuotojai, mes radome išeitį. Tiksliau ji mums pati pasipainiojo — trejetas garboko amžiaus moteriškių, kurios, pasirodo, nežino, kaip joms patekti in Berlyną iš tos pusės, iš kurios jos planavo. Taigi, įvykdėm tam tikrą apsikeitimą paslaugomis — mes pabuvome moteriškių šturmanais, o jos mus nuvežė į miestą. Dar po kokio trejeto valandų susitikome su Aidu ir nukeliavome į savo nakvynės vietą.

Penktadienio—antradienio per daug neskirsiu į atskiras dalis. Buvom Berlyne, vaikščiojom po miestą, parkus, parduotuves, važinėjomės traukiniais ir autobusais, „važiavom“ vienas ant kito , vakarais gerdavome alų (skaniausias pasirodė besąs „Warsteiner“). Aplankėme daug įvairių vietų, nors į muziejus nenuėjom. Bene vienintelis toks „įdomesnis“ pastatas, kuriame buvome, buvo vokietijos parlamento rūmai. Atėjome prie jo apie pusę dešimtos ir patekome į paskutinę grupelę žmonių, kurią tą dieną įleido. Įėjus į pastatą ir praėjus griežtą apsaugos patikrinimą, visi buvo nuvežti į viršutinį pastato aukštą, ir paleisti į stiklinį kupolą, po kuriuo yra nedidelė ekspozicija ir kuriuo galima užlipti į viršų. Užlipus, gražiai matosi Berlyno neoninės ir paprastos šviesos (galėtų jų šiaip būti ir daugiau ).

Sekmadienį buvom Potsdame, Branderburgo žemės sostinėje. Pasivaikštinėjom po didelį ir gražų jame pastatytų kaizerio rūmų parką, paskui paties miesto gatvėmis. Taip diena ir prabėgo.

Antradienį buvo tinginiavimo diena. Atsikėlėm gal per pietus (visomis kitomis dienomis aš irką išversdavau iš lovos kokią aštuntą—devintą ryto) ir išėjom į netoliese esantį Treptower parką. Ten įsitaisėme pievelėje ir žiūrėjom į žemėlapį, galvodami apie kitą dieną laukiantį išvykimą link namų. Paskui nusibodo žiūrėti, tai šiaip tupėjom žolytėje. Paskui, besibaigiant darbo laikui, iškeliavome susitikti su Aidu ir Kriste. Pakeliui užsukom į didelę ir gražią berods liuteronų bažnyčią, esančią šalia Berlyno zoologijos sodo. Susitikę ėjom pasivaikščioti po kvartalą, kuriame dirba Aidas — Hackescher Markt. Prisirinkom įvairių skrajučių ir pan. Žinau, kas jų norės. Dar už 7€ nusipirkau knygutę su daug paveiksliukų — „Web Design: Studios“. Joje trumpai pristatyta daugybė visame pasaulyje esančių web dizaino studijų, parodyta keletas kiekvienos jų darbų.

Trečiadienis… Išleidę Aidą ir Kristę į darbus/mokslus ir atsisveikinę, tada galutinai susikrovę kuprines, nusiprausę ir pan., iškeliavom ten, kur buvome susitarę tranzuot — oro uosto link. Ten mumis nuo kelio greitai nurinko vienas vokietis, paaiškinęs, jog mes stovime absoliučiai nedėkingoje vietoje ir kad jis žinąs geresnę. Buvome pavežėti atgal į Berlyną („Schöneweide“ traukinio stotis, jei kam įdomu) ir palikti stovėti prie porelės degalinių.

Kadangi norėjome į Lietuvą važiuoti su lietuviu (kad būtų įmanoma susikalbėti), nusprendėme, jog pirma tranzuosim tik iki Lenkijos/Vokietijos sienos, o tada jau gaudysim lietuvius. O kadangi autobanais vaikščioti (kad ir per sieną) negalima, nusprendėme padaryti nedidelį lanką ir pačią sieną pereiti Frankfurte prie Oderio. Ten toks tiltas yra, o ant jo — pasienio postas. Ir tuo tiltu pirmyn—atgal zuja lenkai ir vokiečiai. Taigi, užsirašėme plakatą su „F/O“ raidelėmis, o vėliau dar vieną su tiesiog „F“, ir gaudėme mašinas. Netrukus prie mūsų pribėgo gretimoje degalinėje sustojęs vairuotojas ir kažką klausė apie Frankfurtą. Kadangi klausimą buvo galima numanyti, mes tiesiog pasakėm „Ja!“ ir nubėgom paskui jį. Oj kokia greitukė jo mašina…

Atvežė mus į kažkokią skylę.

Skylė, pasirodo, buvo Frankfurto priemiestis (o gal net nevisai). Mums teko sėsti į tramvajų ir pavažiuoti šiek tiek iki centro, o toliau viskas buvo daugmaž pagal planą — iki tilto, per tiltą, atgal link kelio Lenkijoje. Tada pasigavom kažkokį vilkiko vairuotoją vokietį, kuris pasirodė besąs rusas, gyvenantis Vokietijoje, ir grįžome su juo iki sienos.

Ten vėl gaudėm vairuotojus. Ėme temti, užpuolė uodai, teko juos mušti, tad atrodėme gana juokingai. Dėl to vienas lietuvis pagaliau sustojo. Ėmė kalbėt apie pinigus. Mes apie juos nekalbėjome, tai teko jam keisti temą. Ir visai neblogai gavosi — pliurpimas vyko visą kelią iki pat Lietuvos (o, kadangi jis nebuvo nusiteikęs pakeliui miegoti (ko nepasakytum apie mus), tai gavosi daugmaž kokios 18 valandų nonstopu). Apie muziką, mergas, gyvenimą, mašinas, kelius ir t.t. Smagiai… Tada atsidūrėm Lietuvoj. Dar pora automobilių — ir mes jau namie.