Šventės
Ale gi kaip visai gera pabusti kitą dieną po švenčių ir pasilikti lovoj ne todėl, kad skaudą galvą, o todėl, kad ta diena puikiai tinka išsimiegojimui! 
Ir kaip gera paskui vakarop atsikėlus suvokti, jog butas visai tvarkingas, tereikia vienkartinius indus ir butelius iš jo išnešti! Na ir grindis išplaut, bet tai jau savaime aišku. Šiandien tai padariau ir butas jau praktiškai kaip naujas. 
Naujieji ne prie kompo. Bet namuose. Su pakankamo dydžio chebra, kad jaustųsi šurmulys. Juk nieko tokio, kad ne visus pažįstu! Minimalus išankstinis pasirengimas. Turbūt ilgiausias kasos čekis mano gyvenime. Griežtai vienkartiniai indai (kam gadintis sausio pirmąją?!). Daug mišrainių ir gėrimų (vaje, kaip banalu ). Prieš dvyliktą — kelionė į Gedimino kalną. Turbūt niekada nesu matęs tiek parako dūmų! Per juos net saliutų padoriai nesimatė! Linksma švenčianti tauta, truputį besiliejantis akyse vaizdas ir nežinojimas, ar jau oficialiai dvylika, ar dar ne (skirtingi mobilūs skirtingai rodo ). Vidurnaktį nebeveikiantis ryšys. TELE2, hahaha! Bet juk jis niekam normaliai neveikė, argi ne? 
Padrikas grįžimas namo išsibarsčiusiomis grupelėmis ir tūso pratęsimas. Tegu gėrimai liejasi laisvai!
Visą vakarą (na, didžiąją jo dalį (na, bent jau man taip atrodo)) smagiai leidom su Jovita. Taip smagiai, kad kitą dieną net galvojau, gal reikia atsiprašyt. Bet pasirodo, nereikia. „Juk for fun viskas buvo“, pasakė ji… O dar prieš visą balių nuėjom su ja į „Operos vaiduoklio“ kino seansą. Įspūdingas filmas. Nors, atrodo, jai paliko įspūdžių daugiau, negu man, negaliu sakyti, jog nepatiko. Tikrai šaunus miuziklas.
Niekas neįgriuvo į rūsį. Niekas nesusimušė. Niekas nedužo ir nelūžo. Tiesiog negaliu atsidžiaugti nuostolių nebuvimu! Tiesa, keleto žmonių, kuriuos norėjau ar būčiau norėjęs matyti, nebuvo. Tačiau negi dabar liūdėsiu? Turiu dar N+1 progą su jais susitikti. 
Naujųjų fotkės: iš Eduardo, iš Algirdo, iš Ginto.
Šventės eina į pabaigą. Va trečiadienį dar atšvenčiu uogienės dieną (taaaaip, man jau/dar 23-eji bus! ), ir reiks grįžt į normalų gyvenimą. Tik neaišku, koks tas „normalus gyvenimas“ yra. Kol kas man labai smagu leisti vakarus prie alaus bokalo ar arbatos puodo, jei tik proga pasitaiko. Tai su Vilium, tai dar su kuo. Juk turiu puikių draugų, kurių kompanija visada mėgaujuos! Beje, su Vilium dar ir į Ledo rūmus nuvažiuoju kartais. Ne taip dažnai, kaip jis siūlo, bet visgi nuvažiuoju… Irgi labai šaunus patyrimas. Paskui savaitę šlaunis skauda po pusantros valandos važinėjimo. Daugiau praktikos reikia.
