Ten, kur laikas sustojęs
Visiems, kurie manęs nepasigedo galiu pranešti, jog jau grįžau! 
Taigi taigi taigi, nusipirko mano mylimi artimi giminaičiai sodybą Švenčionių rajone, ir pasiūlė man važiuoti ten su jais bei padėti ją aptvarkyti. Ir aš sutikau, ir užpraeitą penktadienį, kai visi žiūrėjo Atėnų olimpinių žaidynių atidarymą, išvažiavom mes į kaimą… Ten, kur nėra karšto vandens, o šaltą reikia kibire atsinešti iš šulinio; ten, kur WC baisiausiai dvokia ir yra lauke, ten, kur jau metus niekas negyveno, o išgerdavęs senis, gyvenęs anksčiau, nepasižymėjo didele tvarka… Ten, kur mano plyta netraukė mano ryšio, o laikrodis yra nereikalingas… Ten, kur giedrą rugpjūčio naktį dangus atrodo pasakiškai… Ten, kur viename kambaryje ant dviejų sustumtų paralono čiužinių mes miegojome penkiese… kur aš užmigdavau dažniausiai paskutinis, pabusdavau dažniausiai pirmas, o keldavausi dažniausiai paskutinis… 
kur galėjau išsitiesti ir pragulėti ant čiužinio kokią valandą vidury dienos… Ten, kur TV girdisi tik tada, kai kaimynai, sirgdami už Lietuvos rinktinę, nežinia kiek užkelia jo garsą… O radijas labai spyriojasi, kol pradeda „gaudyti“ M-1… Ten, kur, pavažiavus vos porą kilometrų, galima pamatyti, kaip atrodo Lietuvos–Baltarusijos siena… Ten, kur visame kaime pastoviai gyvenančius žmones galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, ir dar vietos liks… Ten, kur poros šimtų litų pensijos žmonėms užtenka ne tik išgyvenimui, bet ir išgerti… o tų žmonių amžiaus vidurkis turbūt viršija 60, o gal net 70 metų… Ten, kur grynas ir skaidrus oras, kur dar galima ištroškinti nuostabiai skanų troškinį duonkepiame pečiuje, kūrenamame malkomis… Ten, kur šeštadienį po visų darbų buvo pakurta nerealiai karšta kaimiška pirtis, kurioje prakaitas ima žliaugti upeliais… Ten, kur man nereikėjo mokėti už alų, kurio buvo sočiai… 
Ten, kur per tas 10 dienų (aišku, su pertraukomis) pavyko kažkiek sutvarkyti tik kiemą, o šiukšlių prikrovėme pilną traktoriaus priekabą su nemažu kaupu…
Ten aš praleidau dalį savo šių metų atostogų… Visai neplanuotai ir visai smagiai… Ir net tapau tos sodybos garbės svečiu , kuriam pažadėtos įvairios privilegijos… 
Dieną dirbom, vakare dažniausiai kepdavom ką nors ant ugnies ir valgydavom tai, užsigerdami alumi. O penktadienį pasidarėm laisvą dieną, ir nuvažiavom Palūšėn išsiamaudyti, o vėliau — į sąlyginai netoliese esančius miškus pagrybauti.
Labai ačiū gero oro Dievui už tai, kad vistik nepatingėjo ir „suveikė“ mums tikrai nuostabų vasarinį orą — lietus kartais lydavo tik naktimis, ir tai nesmarkus, o dieną dažniausiai būdavo giedra ir neper daug vėjuota. Ir bent tris vakarus visiškai giedrame danguje matėsi Paukščių takas. Unforgetable…
Ir, galbūt, kitą savaitgalį vėl važiuosiu ten pat…
